Lietuva gali didžiuotis savo požeminio vandens atsargomis. Lietuvos Respublikos Prezidento puslapyje teigiama, kad mūsų šalis yra tarp lyderių Europos Sąjungoje pagal vandens švarumą. Nenuostabu, kad daug kas renkasi įsirengti savo sklype šulinį. Tai – puikus būdas apsirūpinti geriamu vandeniu. Kokie yra šulinių tipai, kaip išrinkti jiems vietą bei kaip prižiūrėti, aptariame šiame straipsnyje.

 

Pagrindiniai šulinio kasimo aspektai

 

Gyvenant nuosavame name tenka priimti sprendimą, kaip bus apsirūpinama geriamu vandeniu. Galima rinktis – gręžti gręžinį arba kasti šulinį. Kadangi šulinys yra daug pigesnis pasirinkimas, nemažai žmonių renkasi šį variantą. Paprastai šuliniai tarnauja apie 20 metų, tad galima ilgam apsirūpinti nemokamu vandeniu. Šulinių įrengimą ir priežiūrą reglamentuoja Lietuvos higienos norma. Šie įstatai privalomi šuliniams, kurių vanduo naudojamas maisto gamybai, gėrimui ir buitinėms reikmėms.

 

Šuliniui reikia atrasti vandens gyslą – tai padaryti padeda specialistai. Įprasta šulinius kasti iki vandeningojo horizonto. American Pump Services primena klasikinę taisyklę – kuo giliau kasite šulinį, tuo švaresnis bus vanduo. Vandens švarumas yra pats svarbiausias aspektas. Užterštas vanduo atsiliepia sveikatai, platina užkrečiamąsias ligas. Vanduo laikomas tinkamu vartoti, jei jame nėra parazitų, mikroorganizmų ir pavojingų medžiagų. Todėl prieš kasant šulinį yra atliekami hidrogeologiniai ir geologiniai tyrimai.

 

Reikia atidžiai parinkti šulinio vietą. Ji turi būti švari, be jokios cheminės taršos. Šulinys negali būti įrengtas šalia automobilių ar lauko technikos laikymo vietų, lauko tualetų, tręšiamų daržų ir laukų, pelkėtose teritorijose. Nepatariama kasti šulinį molingose vietovėse, nes šiltuoju metų laiku ten prisikaupia sveikatai pavojingo lietaus vandens. Statant dar yra atsižvelgiama į požeminio vandens tėkmės kryptį. Šulinys kasamas aukštesnėse vietose, bent 7 metrų atstumu nuo gyvenamojo pastato. Jei nėra galimybės parinkti aukštesnės sklypo vietos, šulinys turi būti nutolęs bent 50 metrų nuo tokių objektų kaip lauko tualetai, ūkiniai pastatai, šiltnamiai ir panašiai.

 

Šulinį kasti rekomenduojama rudenį arba žiemą. Pavasarį vanduo būna pakilęs, tad pasidaro sunkiau nustatyti, kur iš tiesų jis slūgso, o sausesniuoju metų laiku, vasarą, vandens galima paprasčiausiai nerasti. Žemiausias vanduo būna vasario mėnesį. Smėlingame grunte šulinį iškasti gali užtrukti vos porą dienų, o molingame – kelias ir daugiau.

 

Kai šulinys būna įrengtas, patariama išsemti pirminį vandenį. Ilgainiui vandens horizontas seklėja, tad po poros dešimtmečių gali prireikti šulinį gilinti. Tada šulinys išvalomas ir vanduo vėl gali atitekėti.

 

Iš ko susideda šulinys?

 

Kiekvienas šulinys susideda iš atvirkštinio filtro, šachtos, rentinio, stogelio, vandens pakėlimo įrangos ir vėdinimo vamzdžio. Rentinys gali būti gelžbetoninis arba betoninis. Vandens pakėlimo įranga būna mechaninė arba elektrinė. Visos šulinio medžiagos turi būti tinkamos lietimuisi su vandeniu, saugios ir sandarios.

 

Šulinio žiedai skirstomi į konusinius, betoninius su užkaitais, dangčius, žiedus be užkaitų ir dugnus. Standartiniai yra betoniniai žiedai. Jie yra pakaitalas greitai pūvantiems mediniams rentiniams. Baigiant statyti šulinį, žiedai iš vidinės pusės yra užtaisomi cemento skiediniu. Taip apsisaugoma nuo paviršinio vandens patekimo. Išorės apsauga įrengiama nepralaidžiu, dažniausiai trombuoto molio sluoksniu. Betoninis dangtis tinka tik šuliniams su vandens siurbliais, kitiems naudojami dviejų sluoksnių lentiniai dangčiai. Dangtis turi būti prigludęs prie pat šulinio briaunų, kad nepatektų dulkės ir kiti išoriniai dalykai. Jei vietoj vandens siurblių naudojamas kibiras, dangtis turi būti atvožiamas.

 

 Vienas populiariausių – šachtinis šulinys

 

Renkantis vietą šachtiniam šuliniui, svarbu nustatyti, kur yra vandeningas sluoksnis. Tai patikrinti galima su bandomuoju vandens gręžiniu. Dažnas šachtinių šulinių minusas – didelis nitratų ir nitritų bei kitokių mikroorganizmų kiekis, kartais net viršijantis leistinas normas. USGS duomenimis, iš 2100 šulinių vandens mėginių, kas penktas buvo užterštas labiau nei saugu žmogaus sveikatai. Daugiausia buvo rasta neorganinių cheminių medžiagų: metalų, radionuklidų ir nitratų. Paplitęs mitas, kad norint išvalyti vandenį užtenka jį pavirinti, tačiau tai netiesa. Priešingai – išgarinus dalį vandens toksinių medžiagų koncentracija tik padidėja.

 

Vandens adatos įrengimas

 

Adatinis, dar žinomas kaip kaltinis arba abisininis, šulinys yra pats pigiausias. Čia kyla vienintelis klausimas – kaip įsirengti vandens adatą? Tai – plonas metalinis vamzdis smailiu antgaliu, turintis daug skylučių ir apvyniotas kaproniniu audeklu. Prie tokios adatos pritvirtinamas cinkuotas vamzdis ir adatos galu įstatomas į maždaug 1 metro gylio duobę. Prie kito galo prijungiama gaisrinės žarna ir leidžiamas spaudžiamas vanduo. Po to procedūra kartojasi – pritvirtinamas dar vienas vamzdis ir taip toliau, iki kol užtenka gylio. Šuliniui bus reikalingas ir atbulinis vožtuvas – be jo vanduo subėgtų atgal. Atbulinis vožtuvas neleidžia užteršti vandens voniose, kriauklėse, skalbyklėse, baseinuose. Adatinis šulinys netinkamas molingai dirvai, nes vanduo nesugebės išplauti sau kelio.

  

Artezinis šulinys

 

Artezinis šulinys dar žinomas kaip gręžinys. Toks įrenginys yra brangesnis nei paprastas šulinys. Artezinis gręžinys kasamas iki kelių šimtų metrų gylio, dėl to pasiekiami požeminiai vandenys, žymiai švaresni už gruntinius dėl mažesnio jautrumo aplinkos įtakai. Arteziniai vandens gręžiniai taip pat pasižymi ilgaamžiškumu – kokybiškas įrenginys gali tarnauti ir 50 metų. Gręžiniui reikia įrengimo leidimo, tačiau visi dokumentai dažniausiai būna sutvarkomi dar rengiant pačio namo projektą – jame galima rasti net nurodytą vietą gręžiniui.

 

 

Technikos įrengimas

 

Kad netektų kaip senovėje nešioti vandens kibirais, patariama įsigyti vandens siurblį – hidroforą. Tai ganėtinai pigus ir ilgaamžis įrenginys su lengvai išvalomais filtrais. Siurblys gali būti elektrinis arba mechaninis. Jo įrengimui reikia iškasti tranšėją, įrengti vamzdžius nuo šulinio iki namo bei įmontuoti patį hidroforą. Vamzdžiai jungiami prie objektų, kuriems reikalingas vandentiekis: tualeto, kriauklės, vonios ir panašiai. Vandenį siurbti rekomenduojama vidutiniu greičiu, kad išvengtumėte atsargų išeikvojimo.

 

Kai vandentiekiu jau apsirūpinta, galima pagalvoti ir apie kanalizaciją. Šiuo klausimu galima rinktis buitinių nuotekų valymo įrenginius arba nuotekų surinkimo talpyklas. Pastarasis variantas pigesnis.

 

Vandens kokybė priklauso ir nuo priežiūros

 

Kad palaikytumėte vandenį švarų, visada uždenkite šulinį specialiu dangčiu, o vandenį semkite tik būtent šiam tikslui skirtu švariu kibiru. Ypač nepalikite šulinio atidengto lyjant, saugokitės, kad neprikristų pašalinių daiktų, vabzdžių, kitų teršalų. Vandens kokybę patariama reguliariai tikrinti ekspertams bakteriologiniais tyrimais, ypač pavasarį, ištirpus sniegui. Būtinai ištirkite vandenį, jei staiga pasikeitė jo skonis ar pradėjote jausti virškinimo trakto sutrikimus.

 

Kartą per metus patikrinkite šulinio korpusą. Pažeistas korpusas praleidžia teršalus į vandenį. Įdėmiai apžiūrėkite, ar nėra skylučių arba įtrūkimų. Bandykite pajudinti korpusą – jei jis pasiduoda judesiui, yra pažeistas. Jei pridėję ausį prie korpuso angos girdite tekantį vandenį, reiškia, kad šulinys turi įtrūkimų.

Pasirūpinkite šulinio valymo įranga. Įsigykite filtravimo ir distiliavimo sistemas, vandens minkštinimo filtrus, dezinfekcijos priemones. Vandens filtravimo bei distiliavimo sistemos pašalina teršalus, vandens minkštinimo filtrai sumažina mineralų perteklių, o dezinfekcijos priemonės žudo kenksmingus mikroorganizmus.

 

Šulinys – puiki investicija nuosavų namų savininkams. Taip galima ilgam laikui užsitikrinti nemokamą vandens šaltinį. Svarbiausia yra įsirengti patį tinkamiausią tam tikrai vietovei ir nepamiršti stebėti vandens kokybės.